Dar keli rankenos apsukimai, kol cilindruose žybtels laukiama kibirkštis

Dar keli rankenos apsukimai, kol cilindruose žybtels lau­kiama kibirkštis. Dabar automobilių supirkėjas Alytuje vėl manipuliuoja čiaupeliais. Jeigu variklis dirba trūkčiodamas, sraigfu reikia sureguliuoti degaus mišinio pada­vimą. Jeigu variklis visai neužsiveda (taip pasitaikydavo labai dažnai), tenka išsukti uždegimo žvakę, ją nuplauti ir išdžiovinti, o iš karbiuratoriaus išpilti degalus, kuri4 prisirinko nesėkmingai bandant paleisti variklj.

Valio Variklis jau veikia. Galima važiuoti.

Automobilistas / automobilių supirkėjas užsiropščia ant pasostės. Toliau jo veiksmai panašūs j vairuojančio šiuolaikinj automobili, tik jėg4 reikia dešimteriopai daugiau. Be to, be dabartini4 svirči4 ir pedaI4, prie vairo dar buvo jtaisytos degal4 padavimo ir uždegimo rankenėlės, siurblys degalams pumpuoti j karbiura­tori4. Pridursime, kad benziną pirkdavo… vaistinėse (kaip panašu j Vienos vežiko bėdas) ir kad keliai daugiausia buvo negrjsti, su stačiomis jkalnėmis. Dėl nepakankamo variklio galingumo sunkiuose kelio ruožuose keleiviams ir vairuotojui tekdavo išlipti iš mašinos, eiti šalia,,0 kartais net ją stumti.

Sitaip keliaudavo automobiliu XIX amžiaus pabaigoje. Galiu prisiekti, kad buvo kaip tik taip.

Reikalas tas, kad kartą tuoj po karo instifufas, kuriame aš dirbau, gavo siuntinj, o tame siunfinyje — automobilis. Lydraštyje rašoma:

„Nenusfebkite, kai geležinkelio plafforma afkeliaus nejprasfas krovinys. Mūs4 gamyklai afifeko frofėjiniai vokiečiy firmos „Stio­ver“ („Stoewer“) jrengimai. Drauge su sfakiėmis gavome ir ar­chyvus, jų tarpe fikrą, patj seniausią, dar praėjusio šimfmečio, tos markės aufomoblij. Mums jo nereikia, neturime kur fodėl nutarėme dovanofi jūsg instituto muziejui“.

Mechanikai  ir automobilių supirkėjai kelis žiemos mėnesius nagrinėjo mašinos „gelmes“

Mechanikai arba automobilių supirkėjai kelis žiemos mėnesius nagrinėjo mašinos „gelmes“, o aš — jnikau j specialią literatūrą (tada ir buvo rasta 1899 metais pagamintos maši­nos instrukcija. Deja, konstruktoriaus pavardės nustatyti nepavyko. Aišku viena, kad nei firmos įkūrėjas Bernardas Stioveris, nei jo sūnus, komercinis firmos direktorius, nebuvo konstruktoriai. Taip pat žinoma, kad „Stioverio“ firmoje dirbo rus4 konstruktorius Borisas Luckis, pirmojo rusiško sunkveži­mio kūrėjas, kurio carinė vyriausybė neparėmė). Vasarą mašina apsuko ratą instituto kieme.

Taip atsirado galimybė savo akimis pamatyti, pačiupinėti ir išbandyti pusės amžiaus (dabar aštuoniasdešimt vieneri4 met4) senumo tikrą auto­mobilj.

„Stioveris“ priklauso automobiliams, kuri4 variklis užpakalyje, paslėptas po sėdyne. Tai palyginti trumpa ir manevringa mašina, bet aukšta, nors vie­nintelis jos vi3riklio cilindras jtaisytas horizontaliai. Kartais automobiliui tyčia suteikdavo paprastą arkli4 ekipažo išvaizdą, siekiant naujovę apsaugoti nuo persekiojimo. O tie persekiojimai automobilist4 gyvenimą nuodijo ne ma­žiau, negu techniniai mašin4 trūkumai.

Koks buvo priešiškumo mašinai šaltinis? Vis9 pirma automobilio priešinin­kai buvo kit4, jau išsivysčiusiy, transporto rūši4 savininkai: vežim4 gamybos pramonininkai ir geležinkeli4 savininkai, ekipaž4 ir dvirači4 fabrikantai, pre­kiaufojai arkliais ir šienu. Neatsitiko ir bažnyčios tarnai, ir „tvarkos saugo­tojai“— valdininkai, policija. Automobilis buvo dar vienas mokslo (ne dievo).

Patiko? Pasidalink